Kaip vakar vakare prieš užmiegant minėjau, aną naktį sapnavau. Matyt nujausdama kad ta pirma ciklo diena ir maratono pradžia bus sekmadienis, labiausiai nepalanki diena.
Paskutiniu metu, gal tiksliau paskutinius metus ar kelis sapnuoju labai mažai. Gal nebesvajoju? Ai sako sapnuojam tik nepamenam, tai tada klausimas kas su mano atmintim prabudus??? :D
Anksčiau reguliariai susapnuodavau, kad skrendu, ne su lėktuvu, o kaip paukštis skrodžiu pievas, miškus ir ežerus. Sako, esu kažkur girdėjusi, kad tik laimingi sapnuoja skridimą. Tikiuosi tie sapnai sugrįš, ne todėl, jog sapnais labai tikėčiau, o todėl, kad labai smagu skristi kaip paukščiui. Ypač kai pradedi skirsti, atrodo taip sunku ir baisu, bet pakilus pakankamai aukštai kaip ir su lėktuvu, pasidaro labai smagu ir gera :)
Šį kart viskas buvo kitaip. Sapnavau daug vandens. Skaidraus, šviesiai žydro žydro vandens, kuris tarsi žemę apsėmęs. Vieta - mano gimtieji namai, vienkiemis prie miško, ten kur užaugau.
Pro kambario langus matau daug vandens, jo vis daugėja. Jis tarsi dviem vamzdžiais, tokiais kaip nariuotakojų galūnės, matomais pro langą siurbiamas iš žemės gelmių į viršų. Išsiurbtas vanduo atkeliavęs iš gelmių iš pradžių toks molinai drumzlinas, paskui tampa skaidrus įsiliejęs į skaidrią žydrynę.
Tada nežinau kodėl, kam kaip aš lipu ar tai pašoku pro langą į tą vandenį. Vanduo pagavęs mane lyg kažkur neša ir staiga kažkas mane iš jo išstumia staigiai į viršų, kaip kokio katapulto išmesta. Kylu kylu aukštyn, tada sustoju ir suprantu dabar krisiu į tą žydrą vandenį, po kuriuo matosi pieva su vešlia žalia žole ir visa mano gimtoji sodyba šalimais! Bet man nebaisu nė trupučio.
Tik matau šalia elektros linijos laidus virš vandens, galvoju būt gerai ant jų nepataikyt bekrentant. Nepatikau. Puiku! Aga vanduo jau artėja, mastau kaip čia man dabar į jį nerti? tėkštis? kaip kokia padėtim? Šiaip realiam gyvenime nenardau, nemoku. Tai šoku ir leidžiuosi kojom žemyn. Bet sapne pagalvojau nersiu galva žemyn. Gylio pakankamai, vanduo skaidrus, svarbu giliai panirus kol išnirsiu nepritrūkti oro.
Tad ištiesiu rankas, sudedu suglaudžiu jas virš galvos, išsitiesiu ir NERIU! Pirmą kart gyvenime! Jaudulys neišpasakytas, baimės nebuvo, tik protas sakė nestresuok, įkvėpk oro pakankamai ir viskas bus gerai. Fizika padės, nori nenori sustosi nerti ir pradėsi kilti į viršų. Svarbiausia NEPRITRŪKTI ORO. Ir nepritrūkau, nors atrodė gan visa amžinybė panirus ir neriant vis gilyn. Vanduo skaidrus, nešaltas, malonus ir nekeliantis baimės, visas jaudulys lyg ir išgaravo vos tik panirus.
Jau kildama į viršų džiaugiausi, nes žinojau - iškilsiu virš vandens ir aš būsiu pirmą kart taip drąsiai be baimės panėrusi ir elektros laidų dar be to pakeliui išvengusi!
Iškilusi viršun, dar padreifavau ir nubudau. Nubususi supratau, maudžia pilvo apačią, ta diena atėjo.
Paskutiniu metu, gal tiksliau paskutinius metus ar kelis sapnuoju labai mažai. Gal nebesvajoju? Ai sako sapnuojam tik nepamenam, tai tada klausimas kas su mano atmintim prabudus??? :D
Anksčiau reguliariai susapnuodavau, kad skrendu, ne su lėktuvu, o kaip paukštis skrodžiu pievas, miškus ir ežerus. Sako, esu kažkur girdėjusi, kad tik laimingi sapnuoja skridimą. Tikiuosi tie sapnai sugrįš, ne todėl, jog sapnais labai tikėčiau, o todėl, kad labai smagu skristi kaip paukščiui. Ypač kai pradedi skirsti, atrodo taip sunku ir baisu, bet pakilus pakankamai aukštai kaip ir su lėktuvu, pasidaro labai smagu ir gera :)
Šį kart viskas buvo kitaip. Sapnavau daug vandens. Skaidraus, šviesiai žydro žydro vandens, kuris tarsi žemę apsėmęs. Vieta - mano gimtieji namai, vienkiemis prie miško, ten kur užaugau.
Pro kambario langus matau daug vandens, jo vis daugėja. Jis tarsi dviem vamzdžiais, tokiais kaip nariuotakojų galūnės, matomais pro langą siurbiamas iš žemės gelmių į viršų. Išsiurbtas vanduo atkeliavęs iš gelmių iš pradžių toks molinai drumzlinas, paskui tampa skaidrus įsiliejęs į skaidrią žydrynę.
Tada nežinau kodėl, kam kaip aš lipu ar tai pašoku pro langą į tą vandenį. Vanduo pagavęs mane lyg kažkur neša ir staiga kažkas mane iš jo išstumia staigiai į viršų, kaip kokio katapulto išmesta. Kylu kylu aukštyn, tada sustoju ir suprantu dabar krisiu į tą žydrą vandenį, po kuriuo matosi pieva su vešlia žalia žole ir visa mano gimtoji sodyba šalimais! Bet man nebaisu nė trupučio.
Tik matau šalia elektros linijos laidus virš vandens, galvoju būt gerai ant jų nepataikyt bekrentant. Nepatikau. Puiku! Aga vanduo jau artėja, mastau kaip čia man dabar į jį nerti? tėkštis? kaip kokia padėtim? Šiaip realiam gyvenime nenardau, nemoku. Tai šoku ir leidžiuosi kojom žemyn. Bet sapne pagalvojau nersiu galva žemyn. Gylio pakankamai, vanduo skaidrus, svarbu giliai panirus kol išnirsiu nepritrūkti oro.
Tad ištiesiu rankas, sudedu suglaudžiu jas virš galvos, išsitiesiu ir NERIU! Pirmą kart gyvenime! Jaudulys neišpasakytas, baimės nebuvo, tik protas sakė nestresuok, įkvėpk oro pakankamai ir viskas bus gerai. Fizika padės, nori nenori sustosi nerti ir pradėsi kilti į viršų. Svarbiausia NEPRITRŪKTI ORO. Ir nepritrūkau, nors atrodė gan visa amžinybė panirus ir neriant vis gilyn. Vanduo skaidrus, nešaltas, malonus ir nekeliantis baimės, visas jaudulys lyg ir išgaravo vos tik panirus.
Jau kildama į viršų džiaugiausi, nes žinojau - iškilsiu virš vandens ir aš būsiu pirmą kart taip drąsiai be baimės panėrusi ir elektros laidų dar be to pakeliui išvengusi!
Iškilusi viršun, dar padreifavau ir nubudau. Nubususi supratau, maudžia pilvo apačią, ta diena atėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą