Natūraliai besitiriant ir besigilinant į nevaisingumo priežastis, priėjome išvados / verdikto, kad padės tik pagalbinis apvaisinimas / apvaisinimas mėgintuvėlyje / IVF procedūra.
Pirma mintis apie tai buvo - kiek tai kainuoja finansiškai ir sveikatos?
Bet supratau, yra tokių kuriems nepriimtinas šis pastojimo variantas. Ir jei atvirai, nesuprantu kodėl?
Asmeniškai nieko čia dirbtino ar nenatūralaus nematau. Abi lytinės ląstelės yra jo (spermatozoidas) ir mano (kiaušialąstė) (kartais gali būti donoro), kurioms vienokiu ar kitokiu metodu padeda susijungti! Susijungimo rezultatas - embrionas - įkeliamas į gimdą. Tai tiek to ir nenatūralumo :)
Beje, jei net spermatozoidas yra ICSI būdu įkišamas į kiaušialąstę, tai dar ne viskas. Tas spermatozoidas t.y. jo branduolys dar susijungti su kiaušialąstės branduoliu. Čia mokslas bejėgis, jei jie nenori/negali susijungti.
Kai pagalvoji iš vienos pusės tai taip paprasta, o iš kitos - ypač moterys - IVF procese patiria daug kančių - stresą, hormonų audras, skausmus ir nuotaikų kaitas. Šis aspektas man keliantis didžiausią klaustuką ir nežinomybę. Kaip reaguosiu į vaistus, hormonus? Ar sugebėsiu išlikti pozityvi ir optimistiškai nusiteikus?
Čia tiek pat dirbtinumo - kiek apendicito operacija. Negi nesioperuotumėt?
Pirma mintis apie tai buvo - kiek tai kainuoja finansiškai ir sveikatos?
Bet supratau, yra tokių kuriems nepriimtinas šis pastojimo variantas. Ir jei atvirai, nesuprantu kodėl?
Asmeniškai nieko čia dirbtino ar nenatūralaus nematau. Abi lytinės ląstelės yra jo (spermatozoidas) ir mano (kiaušialąstė) (kartais gali būti donoro), kurioms vienokiu ar kitokiu metodu padeda susijungti! Susijungimo rezultatas - embrionas - įkeliamas į gimdą. Tai tiek to ir nenatūralumo :)
Beje, jei net spermatozoidas yra ICSI būdu įkišamas į kiaušialąstę, tai dar ne viskas. Tas spermatozoidas t.y. jo branduolys dar susijungti su kiaušialąstės branduoliu. Čia mokslas bejėgis, jei jie nenori/negali susijungti.
Kai pagalvoji iš vienos pusės tai taip paprasta, o iš kitos - ypač moterys - IVF procese patiria daug kančių - stresą, hormonų audras, skausmus ir nuotaikų kaitas. Šis aspektas man keliantis didžiausią klaustuką ir nežinomybę. Kaip reaguosiu į vaistus, hormonus? Ar sugebėsiu išlikti pozityvi ir optimistiškai nusiteikus?
Čia tiek pat dirbtinumo - kiek apendicito operacija. Negi nesioperuotumėt?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą